Ne kartą susimąstome, kokie gi tie vestuvių papročiai ir tradicijos? Vieniems jų reikia, kiti į tai numoja ranka. Įdomumo dėlei siūlome šiek tiek pasiskaityti.

Piršliai atvažiuoja ir pūgoms siaučiant, ir ievų žiedams sprogstant, ir vasarą saulei kaitinant žemę... Veža jaunikį, gal į pirmą pasimatymą. Peržengę merginos tėvų namo slenkstį piršlys ima malti liežuviu: kad jie turtingiausi, kad jie geriausi, kad jie gražiausi... Derisi prie stalo susėdę su tėvais dėl kraičio... Taip buvo seniau... 0 dabar? Dabar piršliai vestuvinėje puotoje yra tik palydos dalis ir senųjų papročių pratęsėjai.
Dabar laikmetis kitoks. Išnyko vežimai, karietos, todėl jaunikis sodina savo lelijėlę į lengvąjį automobilį...
Pats padovanoja aukso sužieduotuvių žiedelį. Pats kalba apie būsimą gyvenimą, pina gražiausių svajonių vainiką, girdo mergelę jaunystės vynu...
Seniau prie sužieduotuvių stalo sėsdavo visa šeima. Aptardavo vestuvių puotos reikalus, padainuodavo, pasilinksmindavo.
Sužieduotuvių stalas buvo išradingas. Mergelė norėdavo pasirodyti, kad yra gera šeimininkė. Tai buvo mėsos gaminiai, duona, pyragai ir tai vietovei būdingi kiti valgiai. Gerdavo nedaug. Šiai progai gamindavo įvairų alų, pateikdavo į stalą vaisių sultis, arbatą, naminę, dažniausiai balintą kavą.
Dabar sužieduotuvės aplaistomos šampano purslais...
Retai kur sužieduotuvės švenčiamos namuose.
Seniau per sužieduotuves pasikeisdavo dar ir dovanomis. Jaunoji gaudavo ne tik aukso sužieduotuvių žiedą, bet ir jaunikio išdrožinėtą rankšluostinę, kočėlus, verpstelę, ornamentuotą badiklį, sagę, karolius ir kt. namų darbo dirbinius.
Jaunoji dovanodavo baltą peltakiuotų nosinių komplektą (nes nosinės tai buvo draugystės ir meilės simbolis), austus šalikus, austus ir rištus kaklaraiščius, raštuotas kojines vilnones ar linines, austas vadžias, balno kilimėlius ir kitus savo rankomis padarytus meniškus darbus.
Nepamiršdovo apdovanoti ir tėvų. Tai buvo gražus paprotys. Jaunoji mamoms išsiuvinėdavo skarutes, prijuostes, išausdavo rankšluosčius, lauknešėlius ir kt. darbelius. Tėvui megztą megztinį, liemenę, kojines, pirštines, šalikus ir kt.
Vestuvės dažniausiai būdavo jaunosios tėvų namuose.
Tai vestuvinei puotai ruošdavosi apgalvodami kiekvieną smulkmeną,
Net arklius, kurie veš jaunuosius prie altoriaus, savaitę neimdavo darbams, juos šerdavo geriau, šukuodavo, apkirpdavo karčius, uodegas, o atėjus tai dienai uždėdavo gražius pakinktus, vadžias, ant kaklų užkabindavo žaržolus ar skambalus. Buvo sudaroma paslaptinga aplinka. Dabar piršlys ir svočia išlikę tik kaip jungtuvių palydos tęsėjai.
Piršliai išsiskirdavo savo apdaru. Svočia turėdavo gražų, pintą iš vytelių, krepšį, pilną visokių gėrybių. 0 piršlys turėjo gražiai išpuoštą aukštą kepurę. Visa vestuvinė palyda klausė svočios ir piršlio. Tai išlikę ir dabar.
Piršliai vadovavo visai vestuvinei palydai. Piršliai vedė ir vestuvinę puotą. Apgalvodavo scenarijų, susirinkdavo įvairias žinutes, kurdavo kupletus, ruošdavo įvairiausius suvenyrus jauniesiems, tėvams, palydai, šeimininkėms.
Šlykštiems paporinimams čia vietos nebūna. Taip įamžinama piršlių vieta, papročių tęstinumas labai svarbiame gyvenimo etape lieluviškose vestuvėse ...
Išmaudyti ežere... Nuplautos nuodėmės. Grįžta prie vestuvinių stalų švaručiai... įspėdami jaunuosius, kad gyvenime reikia pereiti ir vandenį, ir ugnį...
Piršliai rodo jauniesiems, kaip reikia praeiti gyvenimo tiltus... Jaunasis privalo ginti jaunąją nuo įvairiausių gyvenimo nesėkmių ir todėl ją neša ant rankų. Tiltas parenkamas ilgiausias ir gražiausias. Jaunajam nešti nesunku, nes meilė nugali didžiausias kliūtis...
Tilto tvirtumą patikrina piršlių pora. Piršlys veda piršlienę per tiltą.
Piršliai moko jaunuosius, kaip reikės miegoti ant suolo ... Moko, kaip reikia bučiuotis...
Moko, kaip reikia gyventi ir kaip reikio mylėti: gyvenimą ir žmogų ...
Po jungtuvių ceremonijos visa palyda vežama prie įžymiųjų vietų: vandens malūnų, vėjo malūnų, gražių sodybų, natūralių žavių gamtovaizdžių, piliakalnių ir ten, pagal piršlių sukurtą scenarijų vykdavo vestuvinės puotos linksmybės... Prie seno, seno vėjo malūno... Įamžinama brangiausia diena gyvenime.
Antrą vestuvių dieną, po piršlio pakorimo, pagal senus papročius, piršlienė skandinama dubenyje, vonioje, geldoje arba prūde, ūpėje, ežere,
Budeliai - "negailestingi". Piršlienę "murgdo" ežere. "Kam melavai, kam gyrei jaunąją mergelę, kad ji gražiausia, kad ji turtingiausia šioje žemėje mergelė"...
Melo kojos trumpos. Atsimink, nes nusipelnei; tavo kalbos apie išrinktąją mergelę – melagingos.
Jaunoji bėga gelbėti piršlienės, užmeta ant budelio pečių rankšluostį... Tada budelis išgelbsti piršlienę paduodamas jai ranką ir ištraukia iš ežero "gilumos"...
Persirengėliai jaunieji ir jų palyda laukia sugrįžtant jaunųjų. Jie bus apklausti ir turės išsipirkti, kad būtų įleista jaunųjų palyda prie vaišių stalo.
Čia piršliai sukuria savitą scenarijų, vis kitokį kiekvienai porai. Jei yra žiema jaunųjų sutikimas vyksta patalpose. Vasarą -gamtos prieglobstyje.
Rytojaus dieną, po iškilmingų jungtuvių vakaro, į šventę ateina linksmybių metas. Vyksta persirengėlių šokiai. Čia juoko, juokelio netrūksta. Žmonės, pamiršę visus vargus, linksminasi iš irdies. Skamba dainos, žmonės ilsisi... palydėdami ir mokydami jaunuosius kaip reikia gyventi.